Pirmoje diskusijų dalyje „Asmens vystymasis ir demokratinė pilietinė visuomenė: kam tai rūpi ir kaip tai įmanoma?“ įvadinę kalbą pasakė prof. Leonidas Donskis, diskusijoje po to dalyvavo dr. Aurelija Jakubė (Vilniaus universitetas), Nora Skaburskienė (SKVC), Arminas Varanauskas (Vilniaus universiteto studentų atstovybė), Andrius Zalitis (Lietuvos studentų sąjunga), dr. Nijolė Zinkevičienė (Kauno kolegija).
Prof. L. Donskis savo pranešime išryškino kai kurias įtampas, tvyrančias šiuolaikiniame pasaulyje: tai – laisvė prieš atsakomybę; individualybė prieš bendrystę. Keltas klausimas: kaip padaryti, kad žmogus suprastų, jog jis nėra įmanomas be visuomenės; bet tuo pačiu metu įpareigoti visuomenę rūpintis žmogumi? Kad žmogus turėtų laisvą, atvirą galimybių erdvę; bet tuo pačiu metu nepamirštų įsipareigojimo kitiems (miestui, visuomenei, tautai)? Švietimas – tai jėga, turinti siekti padėti sutaikyti viešumo ir privatumo galias žmoguje. Šios įtampos turi istorines šaknis ankstyvojoje modernybėje: perėjimas iš Viduramžių sistemos, akcentavusios specializaciją, į Renesansą, kai atsiranda idėja, kad jog individas gali žinoti daugiau nei institucija. Ankstyvoji modernybė atnešė supratimą, kad asmuo ir pilietinė visuomenė papildo vienas kitą. Šiandien aukštajame moksle įtampą taip pat kelia pasikeitęs informacijos statusas: informacija nebėra išsilavinimo požymis, aukštosios mokyklos dėstytojas – nebe informacijos valdytojas, o interpretatorius, galimybių atvėrėjas, moralinis ugdytojas. Be to, atsivėrus globalioms švietimo galimybėms, valstybei skatinimą jomis naudotis tenka derinti su siekiu išlaikyti išsilavinusius žmones pas save, nes būtent tokie žmonės kuria pilietinę visuomenę.
Renginyje kalbėta, jog, siekiant kokybinių pokyčių, būtina tarpinstitucinė diskusija visoje švietimo grandinėje: nuo ikimokyklinio ugdymo iki aukštojo mokslo. Universitetų sėkmė visiškai priklauso nuo bendrojo ugdymo mokyklų sėkmės. Asmenybės ugdymas universitete svarbus, o asmenybė ugdoma visų pirma ne per konkrečius studijų dalykus, bet per santykius tarp žmonių. Čia svarbus faktorius yra akademinė bendruomenė, kuri suprantama ne žmonių „aritmetinė suma“, o „bendras vertybinis ir moralinis žodynas“. Universitetinėje bendruomenėje žmonės įsipareigoja kultivuoti vieni kitus. Tokia bendruomenė gali padėti žmogui išmokti sugebėti įsipareigoti rezultatams, kurių nepamatai iš karto.
Pabrėžta humanitarinių mokslų svarba visuomenės stiprumui: šalis turi būti pajėgi tyrinėti save, kurti savo naratyvą. Priešingu atveju užsienio tyrinėtojai rašys mūsų istoriją ir primes savo interpretacijas. Būtent humanitariniai mokslai turi išugdyti žmones, kurie kurtų mus kaip modernią šalį. Būtina nuolatos reflektuoti; tai turėtų gebėti ir studentas, ir dėstytojas, ir aukštoji mokykla. Mes pradėjome aukštajame moksle naudoti įvairias dėstymo metodikas, bet, deja, pamiršome refleksiją.
Kalbant apie galimą studijų trumpinimą taip pat pastebėta, kad studijos trumpinamos tose šalyse, kur stiprus mokyklų sektorius. Tad prieš galvojant apie studijų trumpinimą, būtina įsigilinti į mūsų kontekstą, pasižiūrėti į mūsų mokyklas. Naujojo Mokslo ir studijų įstatymo projekte bus užkoduota studijų trumpinimo idėja, keltas klausimas, kokia iš to galima nauda, o kas, galbūt, ir nukentėtų. Pasisakyta, kad studijų trumpinimas savaime neišspręs problemų, pirmiausia reikia pereiti nuo mokymo prie mokymosi, nes tik tai lems sėkmingą rezultatų pasiekimą. Dalyviai išreiškė baimes, kad sutrumpinus studijas, pirmiausia kentėtų bendrieji dalykai. Nuogastauta, kad dabartinė teisinė sistema Lietuvoje nesukuria nišos artes liberales tipo studijoms. Dar kiti kalbėtojai žvelgė optimistiškai: galbūt leidimas vykdyti trumpesnes studijas nebūtinai reikš, kad visi prie jų ir pereis – jei tik mokėsime protingai galimybėmis naudotis.
Antroje dalyje „Ūkio plėtra ir galimybės įsidarbinti: kokia aukštojo mokslo pridėtinė vertė?“ įvadinį pranešimą skaitė dr. Nerijus Pačėsa. Apskritojo stalo pokalbio dalyviais buvo Paulius Baltokas (Lietuvos studentų sąjunga), dr. Renaldas Jurkevičius (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, SKVC taryba), Ramūnas Kazlauskas (Advokatų kontora Kazlauskas ir partneriai SOLVINGS), Birutė Miškinienė (Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykla), Jurgita Petrauskienė (MOSTA), Andrius Plečkaitis (asociacija „INFOBALT“), dr. Natalija Šedžiuvienė (Šiaulių valstybinė kolegija).
Dr. Nerijus Pačėsa vardijo, kokių žmonių reikia šiuolaikinei organizacijai. Jie turėtų pasižymėti aukšta tarpasmeninės komunikacijos kompetencija, stipriomis profesinėmis žiniomis, gerais analitiniais ir problemų sprendimo gebėjimais, kūrybiniu ir strateginiu mąstymu. Aukštasis mokslas turėtų skatinti intelektinį smalsumą ir mokymosi visą gyvenimą kultūrą, plėsti akiratį, ugdyti kritinį mąstymą, didinti socialinį integralumą ir atsakomybę. Pagrindinis klausimas turėtų būti ne „ką veiksiu, baigęs studijas“, o „kaip studijos prisidės prie mano, kaip asmenybės, augimo ir gebėjimo save atrasti įvairiose gyvenimo srityse“.
Diskusijoje keltos mintys, jog aukštasis mokslas gali būti eksportuojamas produktas, tačiau konkuruoti su didžiausiais eksportuotojais galime tik tada, kai pas save tą produktą „gaminame“ gerai. Pasisakyta, kad darbdaviams reikia visokių darbuotojų: ir aukščiausios kvalifikacijos profesionalų, ir vidutinių, ir „pigios darbo jėgos“. Pažymėta, jog situacija skiriasi regionuose ir didžiuosiuose miestuose: regionuose kitas studentų, dėstytojų ir darbdavių kontingentas, į tai reikia atsižvelgti, kalbant apie aukštąjį mokslą ir vertinant jo rezultatus. Darbdaviai irgi yra skirtingi, verslas irgi gali būti labai įvairus, todėl ne visos studijų programos gali turėti konkretų „darbdavį“. Švietimas turėtų ugdyti mokymosi kultūrą: pradedant mokykla, paskui aukštajame moksle ir po to. Darbdavių atstovai pabrėžė, jog darbdaviai nori darbuotojo, kuris siektų ne „gauti darbą“, o kurti vertę. Aukštasis mokslas turėtų ugdyti asmens mokymosi ir dalinimosi kultūrą.
III dalis: Mokslas mokslui ir mokslas studijoms: nuo strategijos iki realizavimo. Apskritojo stalo pokalbio dalyviais buvo dr. Valdas Laurinavičius (Vilniaus universiteto Biochemijos institutas), dr. Milena Medineckienė (Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga), dr. Eugenijus Stumbrys (Lietuvos mokslo taryba), dr. Arūnas Tuzikas (Klaipėdos valstybinė kolegija), dr. Giedrius Viliūnas (Mykolo Romerio universitetas), dr. Albertas Žalys (Švietimo ir mokslo ministerija).
Pirmiausiai buvo prisiminti mokslo finansavimo ir doktoranto statuso klausimai. Pažymėta, jog jis yra studentas, tačiau jau praradęs socialines garantijas ir kad reiktų žiūrėti iš karto į visą mokslinės karjeros sistemą, kurios pradžia yra doktorantūra. Pabrėžta, jog jaunų, ką tik doktorantūrą baigusių mokslininkų atlyginimas yra dar mažesnis nei doktoranto stipendija ir tai mažina mokslininko karjeros patrauklumą. Reikalingas atidus ilgalaikis planavimas šalies mastu, nes šiuo metu neužtikrinta mokslininkų kartų kaita.
Instituciniame aukštųjų mokyklų vertinime problemų kelia tai, kad nėra aiškios skirties tarp reikalavimų universitetams ir kolegijoms mokslinių tyrimų vykdymo klausimais. Kolegijoms yra sunku laimėti lėšų mokslo projektams pagal keliamus reikalavimus, tuomet kyla klausimas, iš kur tų lėšų gauti. Paradoksalu, kad pagal Mokslo ir studijų įstatymo formuluotes, iš kolegijų reikalaujama, kad jos vykdytų taikomuosius tyrimus, kurie kaip tik yra dar brangesni už fundamentinius. „Taikomųjų tyrimų“ nišos nepasidalijama: iš tiesų tuos tyrimus dabar atlieka universitetai, nes tai daug kainuoja; tad kolegijoms įsiterpti sunku. Ir universitetuose, ir kolegijose dirba personalas su tuo pačiu moksliniu pasirengimu, tačiau vieni turi geresnes sąlygas nei kiti. Atsižvelgiant į tai, universitetai ir kolegijos turėtų dirbti kartu, klasteriuose. Reikėtų, kad bendruose tyrimų projektuose atsirastų vieta ir universitetų, ir kolegijų žmonėms, nes jų vaidmuo būtų skirtingas. Diskusijoje keltas ir bendresnis klausimas kolegijų sektoriaus raidos Lietuvoje, su kuo iš tiesų jos konkuruoja ir kokie lūkesčiai jų ateities atžvilgiu. Keli diskusijoje dalyvavę kolegijų vadovai pažymėjo, kad jų strategija nėra tapti prastais universitetais, o būti stipriomis kolegijomis.
Visą renginį moderavo SKVC direktoriaus pavaduotoja Aurelija Valeikienė.
