2021 m. birželio 30 d. Seimui Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu pateikta ratifikuoti Globali su aukštuoju mokslu susijusių kvalifikacijų pripažinimo konvencija. Taigi, Lietuva yra viena iš pirmųjų šalių besijungiančių prie šios konvencijos. Paryžiuje 2019 m. lapkričio 25 d. UNESCO priimta Globali konvencija yra pirmasis globalus susitarimas dėl kvalifikacijų pripažinimo. Visos iki šiol galiojusios konvencijos buvo regioninės. Tas pasakytina ir apie Lisabonos pripažinimo konvenciją, prie kurios Lietuva prisijungė 1999 metais ir kuri apima Europos, Šiaurės Amerikos regionus bei kelias kitų regionų šalis. Visgi, kadangi mobilumas neapsiriboja regiono ribomis, globali konvencija itin laukiama ir reikalinga.
Trečiosiose, ne Lisabonos pripažinimo konvencijos šalyse, taikomi pripažinimo principai skiriasi ir dažnai priklauso tik nuo nacionalinio reglamentavimo. Vienose šalyse kvalifikacijos pripažįstamos tik tarptautinių sutarčių pagrindu, kitur – itin koncentruojamasi į turinį, ieškant visiškos studijuotų dalykų atitikties ar atliekant papildomą pertikrinimą. Globalioje konvencijoje pateikiami pripažinimo principai iš esmės atkartoja Lisabonos pripažinimo konvencijoje išdėstytus principus, numatančius itin lankstų ir standartizuotą pripažinimą, nebent kvalifikacija iš esmės skiriasi. Tai pirmasis žingsnis link pripažinimo principų harmonizavimo jau ne regioniniu, bet tarptautiniu lygmeniu.
Ši konvencija įveda ir kai kurių naujovių. Į ją yra įtrauktas ne tik kvalifikacijų ir dalinių studijų, bet ir dokumentuotų neformaliu būdu įgytų kompetencijų pripažinimas. Tai turėtų reikšti platesnį neformaliu būdu įgytų kompetencijų priėmimą, tokių pripažinimo procedūrų supaprastinimą, taip įtvirtinant jau kurį laiką pastebimai didėjančius sąlyčio taškus tarp standartizuoto kvalifikacijų bei dalinių studijų pripažinimo, atliekamo pagal Lisabonos pripažinimo konvenciją, ir neformaliu būdu įgytų kompetencijų pripažinimo.
Taip pat ši konvencija šalims numato ir platesnius įsipareigojimus, peržengiančius pripažinimo ribas, bet glaudžiai su juo susijusius. Pavyzdžiui, numatytas įpareigojimas šalims turėti patikimus aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo mechanizmus, imtis veiksmų netinkamomis praktikomis užkardyti.
Kaip ir Lisabonos pripažinimo konvencijos atveju, kurios narius ir konvencijos įgyvendinimą vienija ENIC centrų tinklas, globalioje pripažinimo konvencijoje taip pat nurodyta, kad šalys turėtų paskirti instituciją, atsakingą už informacijos teikimą – tam tikrą informacijos centrą. Verta tikėtis, kad ši iniciatyva bus analogiško į ENIC/NARIC tinklus globalaus tinklo atsiradimo paskata, kurio buvimas palengvintų ir pagreitintų informacijos gavimą iš trečiųjų šalių ir įgalintų užsienio kvalifikacijų pripažinimo harmonizavimą, bent principų lygmeniu.
Tikėtina, kad šios konvencijos poveikis Lietuvai, t.y. lengvesnis informacijos gavimas, paprastesnis Lietuvoje išduotų kvalifikacijų pripažinimas, pasijus ne iš karto, o tik prie jos prisijungus daugiau trečiųjų šalių. Ir pats konvencijos įgyvendinimas nacionaliniu lygmeniu daugelyje šalių bus ilgalaikis procesas. Visgi, tai yra nemenkas žingsnis į priekį ir Lietuva savo naryste prisideda prie to, kad konvencija, kaip galima greičiau įsigaliotų, o jos narių skaičius plėstųsi.
